Tapybos apšaudymas
Festivalis Aritmija 2024m. ir mano performatyvi skulptūra "Tapybos apšaudymas", žaidėja49.
meno skaldymas, švelni tapyba ir brutalus jos naikinimas, dar viena vienok meninė mandala ir šis meditatyvus šaibų mėtymas kūrė jėgos ir švelnumo samplaiką. pradžia, pabaiga, nauja pradžia - kūryba, jos sunaikinimas sukuriant naują tiek meninį netikėtą vyksmą lentpjūvėje, tiek išrandant naują paveikslą.
Kryžkelė
tiesiog netekėjusi
Moterims suteikti, sociokultūriniai standartai, tarsi tai būtų joms pažadėta lemtis.
Aš vis dar nieko nežinau, tačiau 6 valandas trukusi patirtis kryžkelėje mane privertė išgyventi save pačią taip, kaip dar niekad neišgyvenau. Pirmieji kartai visuomet turi žavesio.
Galbūt priimti mums laiko ir kartų priskirtus vaidmenis yra savotiškai natūralu, juk mokomės iš pavyzdžio, kartojame suaugusiuosius ir taip besąlygiškai trokšame vaikystėje jais tapti, tačiau užaugę, kartojame tuos pačius jau nugyventus gyvenimus, ir taip piname nesibaigiančią kartotės pynę kurioje pokyčiams nelieka vietos. Šį užburtą ratą vaizduoju savo performatyvia skulptūra.
Iš esmės suvokiu vienintelę tiesą, kad tenkindama kitų lūkesčius, niekuomet nepatenkinsiu savo vidinio alkio gyventi taip kaip man rodosi yra malonu ir prasminga. Kiekvienas kuriame gyvenimus taip kaip mums rodosi, tačiau kviečiu iš esmės pajausti, kad tai ką pasirenkate renkatės nes taip jaučiate, ne todėl, kad taip "reikia" ar, kad taip "įprasta" ar kad taip yra "normalu" ar kad taip yra "madinga".....
7 dienos stovėjimo ir lėto judėjimo. Tuo metu buvo pilnatis. Mistiškas laikas. Kilnus tikslas.
Vieną 2020 m. šeštadienio vidurnaktį, man kilo mintis, kad turiu išpildyti šį sumanymą, dedikuotą romantiniems santykiams, tiems kurių man per beveik 30 gyvenimo metų vis dar nepavyko sukurti, ar sutikti žmogaus kuris norėtų su manimi juos puoselėti.
Šio sumanymo prasmė, buvo, susitelkti, į save, pajusti visas baimes būti "exposed", ir tikrai, galiu paskayti, kad jutau, pirmomis dienomis, galvoje šmėžavo mintys, "ką tu čia darai?", "tai yra kvaila"....ir pan. tačiau kuo ilgiau stovėjau, mintys blėso, ir stovėti tapdavo taip lengva ir tuo pačiu labai svarbu, man pačiai, tiek patikėti savimi, kad aš tai įgyvendinu, kad mintis tampa veiksmingu kūnu.
Kas čia ta skulptūra ir kam po velnių reikėjo su palūžusia, nežymiai, koja, patempta čiurna ten stovėt tas 7 dienas, kasdien, po 2 nepertraukiamas valandas?
Tuoj paaiškinsiu.
Priešistorė tokia, kad mano viena bičiulė, yra kelis syk pavartojusi frazę "meet me halfway" pasakodama apie tuometinius savo santykius ir tarpusavio komunikaciją. Šis sakinukas simbolizuoja kvietimą kitą žmogų labiau suprasti ir kiek pasikrutinti dėl bendro tikslo, t.y. tarpusavio santykio. Ir ši frazė mano galvoje užimė nemažai eterio, nes aš savo ankstesniuose santykiuose, begaliniais irsniais skubėdavau link kito žmogaus, it pametusi galvą, kuomet pirmiau reikėjo pasižiūrėti, ar tas kitas žmogus gali susitikti pusiaukelėje su manimi.
Video matysite, sugreitintą 7 dienas trukusią performatyvią skulptūrą, Katedros aikštėje. Girdėsite, na, kažką ką vakar sugebėjau sukurt, su tais įrankiais kuriuos turėjau....
Tad....
Ar žinote tą jausmą, kada kuo arčiau ir su vis didėjančiu pagreičiu judi link žmogaus, tuo jis vis labiau tolsta?
Ši performatyvi skulptūra yra skirta pabrėžti, kad romantiniai santykiai yra dviejų žmonių lygiavertė partnerystė, tie du žmonės juda savo bendru ritmu, tačiau, jei vienas žmogus žengia žingsnį, kitas taip pat turi jį žengti, antraip santykiai praranda pusiausvyrą.
Tai yra mano vieša deklaracija ir vidinis manifestas pabrėžiantis žmogaus žmogui svarbą, ne tik žodžiai, tačiau ir žmogaus veiksmai yra vienodai svarbūs santykiuose kuriant tarpusavio gerbūvį, atjaučiant vienas kitą, apsinuoginant, atvirai kalbant apie savo jausmus, poreikius, vizijas, ribas be baimes.
Šias 7 dienas trukusios performatyvios skulptūros metu, kartu eiti galėjo prisijungti bet kas, trumpam, ar ilgam. Kviečiau žmones sustoti, piešti kreidelėmis ant Katedros aikštės grindinio visa kas šauna į galvą, kviečiau palikti užsilikusius skaudžius jausmus, tai ką metas paleisti.
Per tas dienas pasitaikė įvairių žmonių, daugiausia pasitaikė praeivių, tačiau buvo tokių kurie sustojo!
Moteris kuri nupiešė širdį, vyriškis kuris neglėjo suprasti, kam viso to reikia, jis man porino, kad jis neturįs laiko tokiems pastovėjimams, kad aš turiu tam laiko, o jis po darbo gulėtų ten ant tos distancijos. Iš ties, aš tam laiko turėjau, nes norėjau tam, kas man svarbu, skirti laiko. Juk jei neskiri vienas kitam laiko ir dėmesio, santykiai negali klestėti.
Viena jauna mergaitė piešdama kreidutėmis taip pat klausė manęs kam to reikia, tačiau aš jai nieko neatsakiau, pamaniau, kad gyvenimas dar su tuo supažindins ją, ir tada ji supras, bet šiek tiek vėliau.
Užsuko ir keletas draugų pastovėti, papaišyti, užrašyti, paleisti.
Priėjo ir jaunimėlis, kurie taip pat manęs nesuprato, ir kurie prieš nueidami man pasakė, kad jie turį kas veikti, einą išgerti alaus....na tokio amžiaus kaip jie aš irgi eidavau gerti alaus, o ne stovėti Katedros aikštėj
Sustojo ir užsienietis vaikinas, įtariu ispanas, kuris paišė, atsistojo pastovėti prieš mane. Jam bestovint priėjo kitas vyriškis, perskaitė aprašymą, priėjo labai arti manęs ir pašnibždėjo man į ausi: "aš tave myliu", tą patį pakuždėjo ir ispanui.....vos neapsiverkiau, susigraudinau....nesvarbu kokie kiekiai žmonių praėjo pro šalį per tas 14 val. dėl šio vieno žmogaus mano vidinė visata apsivertė aukštyn kojomis, kažką suvirpino širdies gelmėse, kaip mes iš tiesų paliečiame vieni kitų gyvenimus susitikdami, kokie galingi yra žodžiai "aš tave myliu", žodžiai kurių joks vaikinas man nėra pasakęs, ar žodžiai kurių aš jokiam vaikinui nesu ištarusi...
Varpai Katedroje skamba kas ketvirtį, seniau preciziškai laikas nebuvo skaičiuojamas, pakakdavo ketvirčių. Mes labai skubame. Kur mes skubame? Juk pabaigoje laukia mirtis.
Tokiu lėtu žingsniu perėjau savo metaforinių, santykių distanciją, ir kažkas pasikeitė. Ta aktyvi 2 val. meditacija stovint, 7 dienas kažką pravėrė mano sąmonėje, ką tiksliai, dar nežinau, bet jausmas tikrai geras.
